Dabar tai jau galima ir paašaroti…..tai aišku, kad iš laimės

Rašo šiandien Mantas Milinavičius: – klausykite Žaneta, ar Jūs šiandien dresūroje būsite? Aš atvažiuosiu. Labai pasikalbėti reikia. Tikrai ne telefoninis pokalbis. Dievuliau galvoju, kas atsitiko žmogeliukui, kad tokiu oru ir iš Varėnos važiuoti į Alytų, dėl pakalbėjimo. Dresūros pamokos kiek praėjo, kiek pliaupiantis lietus išvaikė visus ir atvažiuoja į aikštelę Mantas.

O tada iš bagažinės išlipa puokštė balionų ir skrenda vienas paskui kitą man į delną. Iš paskos atbėga Deividas, nesupratęs, kas čia vyksta. Gavo dovanų ir jis.

Vos susilaikiau neapsiašarosi. Bet gi gėda, tai bandžiau juoktis. Atvažiavo žmogus mus pasveikinti su Alytaus šunų mylėtojų klubo Canis 5 metų gimtadieniu! Šiais metais, kaip tyčia, nieko neorganizavau klube. Bet tikrai nesitikėjau gauti tokį pasveikinimą. Lietui ne tai, kad lyjant, o tiesiog pliaupiant. Vienas unikalesnių gimtadienių, kokius esu šventusi.

Per šiuos penkis metus yra buvę be galo daug. Daug atradimų, daug pamokų gauta, daug emocijų išgyventa, būta ir praradimų, apkalbų, sukurtų teorijų girdėta. Bet vis išsitiesi ir galvojant tik apie gerus žmones, judi pirmyn. Turiu daug kam padėkoti, bet šį kartą, pirmą kartą, pasistengsiu padėkoti tik sau. Sau, už tai, kad šis klubas šiandien švenčia pirmąjį mažą jubiliejų!

Kažkoks paradoksas, prieš tuos 5 metus Mantas buvo pirmasis žmogus, teisėjas, kurį kalbinom tapti klubo nariu. Bet jis mumis patikėjo tik antraisiais metais. Sakė nieko čia nebus, niekas nepavyks. O šiandien jis to net nežinodamas, pirmasis sveikino mus.