Šunų išvedžiojimas Alytuje

Šunų priežiūros paslaugas pasiūliusi alytiškė sulaukė susidomėjimo Be šunų savo gyvenimo Žaneta Truskienė neįsivaizduoja. Augintiniai – mūsų šeimos nariai, kuriems reikalinga meilė, atsidavimas, priežiūra ir auklėjimas. Tuo neabejoja alytiškė, nusprendusi pasiūlyti alytiškiams naują – šunų priežiūros paslaugą ir jau sulaukusi nemažo susidomėjimo. „Šunų išvedžiojimas“, – taip 35 metų Žaneta įvardina naujovę ir patikina, kad paslaugą sudaro kur kas daugiau nei vien šuns išvedimas į lauką. Šeimininkams išvykus, moteris jų augintinius gali prižiūrėti namuose, nuvežti juos pas veterinarą, treniruoti, socializuoti.

Ar siūlyti alytiškiams tokią paslaugą, Žaneta galvojo ilgai. Mintis brendo visus metus. „Buvo šiek tiek nedrąsu, juk į naujoves žmonės neretai žiūri kritiškai. Bet labai nustebau nesulaukusi nė vieno priešiško komentaro. Tai džiugina – vadinasi, mano sukaupta patirtis duoda vaisių, žmonės manimi pasitiki“, – kalbėjo alytiškė. O patirties dirbant su šunimis moteris turi daug. Ž. Truskienė yra Alytaus šunų mylėtojų klubo „Canis“ įkūrėja ir administratorė, taip pat Alytuje įsikūrusio vokiečių aviganių ir senbernarų veislyno savininkė. Alytiškė vos suspėja suktis darbuose, kaskart tobulėja, domisi naujovėmis.

Dar būdama maža mergaitė alytiškė rūpindavosi beglobiais gyvūnais ir vis svajodavo, kad tėvai leistų namuose auginti savo šunį. Tuomet tokiam norui išsipildyti nebuvo sąlygų. Tačiau dabar Žaneta kartu su vyru augina net keturis savo šunis ir ryžosi pasiūlyti jų priežiūros paslaugas kitiems šunų augintojams. Vos prieš pora savaičių apie tai paskelbusi Žaneta jau sulaukė nemažai susidomėjusių. „Klientų ratas gausėja. Ir smagu žinoti, kad jie tikrai supranta, kad šuo yra daugiau negu šuo, kuris tik loja prie būdos.

Šuo – tai šeimos dalis, ir prieš jį įsigyjant, turime pagalvoti apie tai, kas mūsų laukia – atsakomybę, išlaidas, priežiūrą“, – sakė Ž. Truskienė. Į ją jau kreipėsi žmogus, kuris savo šuniui pageidavo viso paslaugų paketo: pašerti, išvesti į lauką, dėl socializacijos, paklusnumo pamokų. Taip pat vieni daug dirbantys alytiškiai, suvokdami, kad šuniui „išsikrauti“ neužtenka vien trumpų rytinių ir vakarinių pasivaikščiojimų, paprašė Žanetos, kad ji su jų šuniu lauke praleistų tiek laiko, kad augintinis galėtų pilnai išsilakstyti.

Moteris sulaukė ir prašymų patarti, pakonsultuoti auginimo ir auklėjimo klausimais. Vienas vyras teiravosi, kaip spręsti problemą, kai šunelis bute nuolat loja. Atsiranda ir tokių, kuriems aktualu, kaip šuniui suduoti ar suleisti vaistus, nes patiems to padaryti nepavyksta. „Norisi padėti, patarti. Nors turiu daug veiklos, bet vis ieškau, kur dar save realizuoti. Taip ir atsiranda naujos idėjos. Galbūt Alytuje yra žmonių, kurie siūlo šunį pavedžioti lauke ir tai padaryti jiems atrodo labai paprasta, bet aš siūlau profesionalią pagalbą, kuri apima ir šuns psichologiją, jo kūno kalbos pažinimą“, – pasakojo alytiškė. Moteris atsisako tik vieno dalyko – prižiūrėti, vedžioti, auklėti agresyvius šunis, nors tokių prašymų jau taip pat teko sulaukti.

Pasak Ž. Truskienės, „bendrą kalbą“ galima rasti ir su tokiais gyvūnais, tačiau būtų neprotinga rizikuoti savo sveikata ar net gyvybe, o ir patys šeimininkai turėtų suprasti, kad nevalia agresyvius šunis palikti svetimiems žmonėms, kuriems gyvūnai kelia akivaizdžią grėsmę. „Matysime, kaip seksis, bet kol kas viskas labai gerai. Žmonės manimi tiesiog gali pasitikėti arba ne. Panašiai kaip vaikų auklę įsileisti į namus – tai pasitikėjimo klausimas“, – teigė alytiškė, savo namuose auginanti tris vokiečių aviganius ir vieną senbernarą ir globojanti dar vieną šunį, likusį sodyboje, kurios šeimininkė mirė.

Prielankumą vokiečių aviganiams moteris jaučia nuo tada, kai su vyru įsigijo pirmąjį savo šeimos šunį – būtent vokiečių aviganį. O simpatija senbernarams atsirado bežiūrint populiarius filmus. „Sako, kad šunys patys susiranda šeimininkus. Turbūt taip yra ir man. Aš myliu visus šunis. Nors esu už tai, kad veisliniai šunys turėtų kilmės dokumentus, tačiau juk tai priklauso ne nuo šuns. Visi šunys artimi mano širdžiai. Galbūt vieni žmonės pastebi gražius namus, aplinką, drabužius, o aš vis žiūriu į šunis, į jų voljerus“, – šypsojosi Žaneta. Be šunų gyvenimo neįsivaizduoja ne tik ji, bet ir jos vyras – oficialus Lietuvos kinologijos dresuotojas. Patardami vienas kitam, turėdami bendrų interesų, jie skatina vienas kitą žengti pirmyn ir pildyti savo svajones, nebijoti naujovių ir drąsiai siūlyti jas alytiškiams.